EvaMay

kai nusileidžia dangus į žemę

pražįsdamas medžiais ir pienėm 

šypsos dangus ir saulė                                                                 

ir visas pasaulis šypsos su manim

nes žino

kad
aš galvoju apie būsimą Tėvą

savo Vaikų

 

Vaikinas mane neseniai pavadino  Princese ant žirnio, gyvenančia drugelių
pasaulyje. Draugė sakė, kad aš per daug naivi. Girdžiu sakant, kad man
nereikėtų taip pasitikėti žmonėmis, kad galiu nudegti..

O as nesuprantu, ką man tokiais žodžiais
norima pasakyti ir ką turėčiau keisti. As nenoriu nieko keisti. Mano gyvenimas gražus
– mane visuomet supa jauki aplinka: turiu mylinčią šeimą, linksmų draugų,
mėgstamą darbą, esu mylima bei vertinama ir optimistiškai žiūriu į rytojų.  Aš pasitikiu žmonėmis, nes jie manęs
neapvylė, aš tikiu, kad mano gyvenimas kasdien vis gerėja, nes taip ir yra. Jei
mane apviltų, gal mano požiūris pasikeistų, bet kodėl aš turėčiau keisti savo
požiūrį jau dabar? Gal visas mano gyvenimas bus kaip pasaka?

Galbūt 
ir Tu dabar skaitydama(s) šį įrašą galvoji, kad aš per daug vaikiška. O
aš galvoju, kad gal tokio aklo-naivaus-vaikiško optimizmo ir trūksta
suaugusių  žmonių gyvenime, kad jie būtų
laimingi.

Paslaugų sektoriuje dirbančių žmonių viena
iš pagrindinių savybių turi būti paslaugumas!  Atrodo ir kvailiui aišku, tačiau dažnai  dėl
paslaugų sektoriaus darbuotojų arogancijos, nemokėjimo atsiriboti nuo
asmeniškumų, nesugebėjimo paslėpti nuotaikų kenčia paslaugos pirkėjas, dėl
nepatenkinto vartotojo kenčia visa įmonė.

Važiuoju maršrutiniu taksi: vairuotojas
nepatingi atidaryti durų, pasisveikina ir nusišypso. Malonu važiuoti  ir diena ne tokia apsiniaukus atrodo. Užeinu pasidegint
į soliariumą – ten dirbanti miela mergaitė dar beveriant duris suskumba  sveikintis, pasakoti naujovių apie kremus. Tarp
paskaitų su drauge užeinam papietauti. Nuotaika puiki, dar po vyno taurę
sugalvojam prie pietų stalo išgerti (sako, kraujui gerai).. ir prieina
padavėja.. pikta pikta, jokio akių kontakto, jokios šypsenos, dar keista, kaip
sugebėjo nežiūrėdama  į mūsų pusę lėkštes
ant stalo padėti.. Apie jokį paslaugumą negali būti ir kalbos.

Jei žmogus nemoka piešti jis netaps
dailininku, jei žmogus negali atsiriboti nuo asmeninių nuotaikų ir būti paslaugiu
– jam netinka darbas su žmonėmis.  Aš
pati dirbu paslaugų sektoriuje. Mano pagrindinė taisyklė – kiekvieną žmogų
pasitikti kaip draugą, atėjusį pas mane į namus. Nesitikiu tokio požiūrio iš
visų, dirbančių šioje srityje. Tikiuosi paprasto PASLAUGUMO.

Vaikai visuomet ištęsi savo pažadus ir to
paties natūraliai laukia iš suaugusiųjų. Laikui bėgant ši žmogiškoji savybė
nyksta, dažnai kalbos ir lieka kalbomis. Kai man vietinis kapitonas pažadėjo atnešti
mano portretą, nekreipiau pernelyg didelio dėmesio į jo žodžius..

Ir buvau maloniai nustebinta, kai vakare pamačiau
jį su vietiniu dailininku ir piešimo priemonėmis. Sėdėjau sau kaip kokia karalaitė,
šypsojausi, o mane piešė. Kapitonas padovanojo man mano portretą - ištęsėjo žodį.

Dienoraštį
rašau nuo tada, kai išmokau rašyti. Mano pirmasis dienoraštis buvo mažytė
knygelė, rakinama raktu. Įrašai jame buvo trumpi  ir, dabartinėmis akimis žiūrint, juokingi.
Vėliau vietoj mažos knygelės atsirado stori sąsiuviniai. Dabar negaliu atsidžiaugti
savo sukauptu turtu – kiek daug  tuose
sąsiuviniuose įamžinta:  pirma meilė,
svajonės, sapnai, baimės. Juokingiausias dalykas man mano dienoraščiuose –
pauglystės metais sudarinėjami labiausiai patinkančių vaikinų dešimtukai. Baigus
mokyklą dienoračiui laiko liko vis mažiau. Gaila.

Man
niekada nepatiko kompiuteriai. Nežinau kodėl, bet manęs neviliojo  nei kompiuteriniai žaidimai, nei pažinčių
portalai, nesupratau, ką galima veikti visą dieną palinkus prie ekrano.
Prisėsdavau prie jo tik tada, kai kažko reikėdavo studijoms. Aš šiek tiek
senamadiška  romantikė - man patinka
skaityti knygas, laikraščius, rašyti laiškus ranka, o ne elektroniniu paštu. Bet
kai sesytė papasakojo apie blogo rašymą, nusprendžiau, kad teks su kompiuteriu
susidraugauti. Taip  gimė mano pirmas
įrašas.