EvaMay

Nuo mažumės esu vegetarė, propaguoju sveiką
mitybą. Laikausi nuostatos, kad ką valgysi, tuo ir pats tapsi. Todėl
macdonaldus apeinu iš tolo, visokio kitokio negerumo,  pavyzdžiui kolos,
esu ragavus tik iš smalsumo. Maniau, kad valgau sveiką maistą. Nors net ir
didžiausiam bukagalviui aišku, kad maisto produktų kokybė kuo toliau, tuo
labiau prastėja. Maximose iš visos didžiulės salės ir galybės produktų tik viena
lentyna skirta ekologiškiems produktams – visa kita su stabilizatoriais,
emulgatoriais ir kitokiais skonio reguliatoriais. Vaisiai nupurkšti, batonai
išpūsti, kai kurių produktų kilmė iš vis neaiški.

Tapau reklamos auka ir susidomėjau Activios
keturiolikos dienų programa, kurios metu neva gyvosios bakterijos sureguliuoja
žarnyno veiklą.  Kol vieną vakarą
bevalgant tą pačia Aktivią sužinojau, kad į ją dedami vidurius laisvinantys
vaistai, o tų bakterijų, kurios turėtų padėti visai nėra. Taip ir užstrigo
kąsnis burnoj.

Nežinau kaip Jums, bet man po truputį darosi
baisu, kad greitai būsime apsikrovę negendančiais, kvapikliais, dažais,
stabilizatoriais prifarširuotais „maisto produktais“, o valgyti neturėsime ko. Įdomu, ar
jau yra tokia fobijos rūšis? Dėl to ir džiaugiuosi, kad mano šaldytuve dar
surūgsta pienas, vadinasi jis dar nėra visiškai perdirbtas.

Nuo vaikystės gydytojai imdami iš piršto kraują klausdavo, ar aš ne pianistė. Mano ilgi pirštai. Nuo vaikystės mane žavėjo pianinas. Truputį gaila, kad vaikystėje manęs  tėvai nevedė į muzikos mokyklą.

Restorane, kuriame dirbu, yra pianinas. Visų, kurie moka juo groti, prašau, kad ir mane pamokytų. Išmokau keletą melodijų.

Bet vakar mane groti mokė visai kitaip. Ne kažkokią melodiją. Mokė tiesiog patiems pirštams groti muziką. Grojau užsimerkus. Grojom dviese, nieko nesitardami, muzika tiesiog ėjo iš mūsų. Ir grojom taip, kad klausytojai prašė pakartoti. Bet to pakartoti buvo neįmanoma. Atrodė, kad grojom iš širdies. O su mokytoju susijungėme grodami. Muzika buvo manyje, su Juo, visoje aplinkoje..

Atsibundu, atitraukiu užuolaidas ir penkias
minutes žiūriu į dangų, negalėdama atitraukti akių – jis toks žydras, giedras, aukštas ir skaidrus. Oras kvepia
neseniai nupjauta žole. Krykštaudamos praskrenda kregždės. Pašeriu savo
auksines žuvytes ir nusprendžiu dar dešimt minučių leisti sau pasimėgauti rytu –
atsigulu, žiūriu į dangų, šypsausi. Mintys lengvos, užsisvajoju apie atostogas
prie ežero, kaip rinksim žemuoges, žiūrėsim į debesis, maudysimės, supsimės ant supynių, kursim
laužą, juoksimės iki ryto..

Pusryčiaudama žiūriu filmuką, apie šeimą, kuri
keliauja laiku. Į galvą ateina juokingos mintys – įsivaizduojate, kaip smagu
būtų persikelt laiku – aš persikelčiau į laiką, kai diplominis būtų baigtas
ginti. Nes į kompiuterio pusę jau net pažiūrėti negaliu, naktimis sapnuoju, kad
esu karo pabėgėlė (mano darbo tema apie pabėgėlių socialinę integraciją), o
darbo vadovas dar tiek daug vietų rado, kurias reikia tobulinti..  Negana to, kai man reikia dirbti, už lango
kaip tyčia šviečia saulė, oras puikus.

Atsikvepiu ir sėduosi prie kompiuterio. Jau nedaug
liko. Gal ir gerai, kad nėra laiko mašinų.. Kai daug dirbi, poilsis būna
saldesnis. Juk ne veltui sakoma: mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs..

Prasideda vasara, prasideda vestuvių sezonas..  Dirbu restorane, todėl vestuvių prisižūriu
daug. Man labai patinka joms ruoštis ir jas stebėti. Ne vien dėl to, kad tai
labai graži šventė, pasipuošę, pasitempę žmonės, bet ir dėl to, kad tai šventė
iš kurios galima labai daug spręsti tiek apie pačią jaunavedžių porą, tiek apie
jų draugus ir ryšį su šeima. Aš turiu pomėgį stėbėti ir analizuoti žmones, jų
santykius, o tai puikiai galima daryti per vestuves.

Nuoširdžios vestuvės, pagalvojau, kai pamačiau,
kaip linksmai trečią valandą nakties šoka pamergės ir jaunoji. Nuoširdžios vestuvės,
pagalvojau, kai apžiūrėjau jaunąjai padovanotas puokštes – gėlės puokštėse buvo
panašios, daugiausia buvo laukų gėlės, nebuvo rožių, iš to galima spręsti, kad šventėje
dalyvavę svečiai gerai pažįsta merginą, kurios vestuvėse dalyvavo. Svečiai buvo
linksmi ir nesusikaustę, maisto ir gėrimų liko daug – ne to buvo susirinkta. Nuoširdžios
vestuvės, pagalvojau, kai vietoj to, kad būtų metamas keliaraištis ir puokštė,
jie buvo tiesiai į rankas įteikti geriausiai nuotakos draugei su vaikinu. Nuoširdžios
vestuvės, pagalvojau, nes jaunoji buvo kukliai pasidažiusi, vilkėjo neriniais
puoštą suknelę, neiššaukiančiai buvo apsirengusios ir kitos šventėje
dalyvavusios merginos.

Jaunoji pro duris išėjo rankose nešdamasi savo
vaikystės lėlę, kurią jai padovanojo mama. Nuoširdžios vestuvės. Be perdėtos
pompastikos, netikrumo, įsitempusių jaunavedžių. Juk  vestuvės – nuoširdi  isimylėjusių žmonių meilės šventė. 

Jaučiuosi kaip voverė rate.. Darbo dienom
universiteto baigimo reikalai: darbų pristatymai, diplominio rašymas,
apklausos;  savaitgaliais – darbas iki
išnaktų, šiltų orų paskatintas žmonių antplūdis, naujų darbuotojų vasaros
sezonui ruošimas.. Laisvalaikį planuoju apie vienuoliktą, jei dar ką nors noriu
planuoti.  Nepagalvokit, kad skundžiuosi.
Aš džiaugiuosi. Nes turėdamas daugiau darbų žmogus geriau susiplanuoja savo laiką ir efektyviau jį išnaudoja,
be to, darbams pasibaigus labiau mėgaujasi ir vertina poilsį.

Mane truputį piktina žmonės, kurie verkšlena, kad neturi laiko. Jie turėtų verkšlenti, kad
nemoka susiplanuoti laiko ir jo
tinkamai išnaudoti. Nes laiko visi turime
vienodai – 24 valandas paroje, septynias dienas  savaitėje. Darbams, kurių nespėjame atlikti
irgi turėjome tam tikrą laiką, kurio
neišnaudojome, pripažįstate? Taigi laiko
mums visada duodama.  Kitas labai
svarbus dalykas – pasistengti maksimaliai susikoncentruoti
į erdvę ir laiką, kuriame esame, pavyzdžiui atsigulus miegoti negalvoti, ką
galėjome pasakyti per darbo susirinkimą, nes tai laikas miegui.  Esu tikra,
kad visa tai puikiai žinote, bet ar darote? Reikia daryti, nes kitaip laiko ateityje bus vis mažiau ir mažiau.

Linkiu visiems gero
laiko

Aš užsimerkiu ir šypsausi

nes žinau

kaip kvepia oda ir plaukai pavasariais

ir kiekviena laiminga mergaitė

 turėtų
kvėpėti žydinčiom obelim

ir šypsotis taip

tarsi žinotų Visatos paslaptis

nes kiekviena mylinti mergaitė

ir yra maža
Visata

Universitete pats darbų įkarštis. Ypač tarp
ketvirtakursių. Vieni diplominius baigia, kiti skundžiasi, kad nespėja, dar
kiti atsisako ta tema kalbėti, nes dar net nepradėję rašyti. Kur pasisuksi, visur
tie patys pokalbiai: kokia bakalaurinio tema, kokie tyrimai padaryti, kaip
baisu bus darbus pristatinėti..

O nustebino mane draugė. Pažįstu ją nuo
mokyklos laikų, ji galėtų būti sąžiningumo ir atsakingumo pavyzdys. Draugė dar
nepradėjo rašyti bakalaurinio. Ji iš tiesų yra užsiėmusi, dalyvauja
visuomeninėje veikloje, bus šauni politikė. Jai buvo kilusi mintis diplominį
pirkti. Po trumpo priminimo, ką mes, būsimi politologai, keturis metus
tarpusavyje šnekėjom apie esančiųjų valdžioje 
sąžiningumą ir kad mes tokie tikrai nebūsim, draugė persigalvojo. Jei
nori keisti pasaulį, pradėk nuo savęs.

Nežinau, ar girdėjot  apie indigo vaikus. Dar jie vadinami žvaigždžių
vaikais, naujaisiais vaikais. Labiausiai paplitęs indigo pavadinimas, kuris
kilo nuo tamsiai mėlynos (indigo) vaikų auros spalvos. Tai naujos kartos
vaikai, gimstantys visame pasaulyje, nepriklausomai nuo rasės, turtinių
skirtumų. Jie savo intelektiniais ir emociniais sugebėjimais lenkia
bendraamžius, yra jautrūs, jaučia, kada jiems meluojama, nori viską atlikti
savarankiškai, turi aiškią savo nuomonę, kurią gali pagrįsti. Indigo vaikai pasižymi stipria intuicija, kuria pasikliauna. Žvaigždžių vaikai
– naujos visuomenės, pagrįstos sąžiningumu ir bendradarbiavimu, pradžia. Indigo vaikai
ėmė gimti  1984m., masiškai gimė 2000m.

Yra nemažai informacijos apie indigo vaikus, jų požymius ir auklėjimą. Kažkodėl niekas nekalba apie indigo jaunimą.
Juk tie vaikai, gimę devintąjame dešimtmetyje, jau beveik suaugę. Reikalingas naujas
terminas – indigo jaunimas. Užaugę visiškai kitaip mąstydami, jie kitaip tvarkys
savo gyvenimus, kurs naujas šeimas, pagrįstas pagarba, o jose gims dar
šviesesni vaikučiai. Labai svarbu indigo jaunimui suprasti, kas jie tokie,
suvokti savo pranašumą  ir savo gyvenimu būti
pavyzdžiu kitiems.

Laikau save tolerantiška mergina.  Toleruoju 
seksualines mažumas - gėjus, lesbietes, biseksualus - man  nesvarbu kokios pakraipos mano kaimynas,
bendradarbis, grupės draugas – kiekvieno teisė rinktis. Turiu nemažai draugų,
kurie priskiriami seksualinėms mažumoms, puikiai su jais sutariu, pritariu
visuomenėje paplitusiai nuomonei, kad gėjai – geriausi merginų draugai.

Viskas būtų gerai, jei mažuma ir liktų
mažuma. Bet dabar jų tiek daug, kad susipažįstant su vaikinu jau tuoj reikės klausti : jis gėjus ar ne? Gal Jums tai skamba juokingai, bet man, netekėjusiai, jaunai
merginai – visai ne. Atrodo ir stengiamies, puošiamies, o jie vieni į kitus
žiūri! Liūdna man dėl to. Gėjų skaičiaus didėjimą priimu kaip moterų
pralaimėjimą. Kai tai buvo mažuma – nebuvo baisu, baisu, kad mažuma netaptų
dauguma.

Sveikata – brangiausias turtas, kartoja močiutės,
po šio savaitgalio ir pati taip kartoju..  Atrodė, galiu kalnus nuversti: lankyti
paskaitas, rašyti diplominį, rytais krosą bėgti, o savaitgaliais nuo ryto iki
vakaro dirbti.. Kas gi man – aš jauna, stipri, o ir pavasaris jėgų antplūdį
dovanoja.

Dabar, po beveik dvieju parų
nepertraukiamo miego, jaučiuosi puikiai. Dar slogytė kamuoja, bet greitai  aš ją šeimos gydymo receptais įveiksiu. Aviečių
arbata su imbieru, citrina ir medum – puikus vaistas nuo peršalimo. Iš bendradarbių
prisiklausiau patarimų gerti visokių koldreksų, savaime suprantama – tuomet galėčiau
ir toliau dirbti, bet kaip su mano organizmu?

Kartais man atrodo, kad visi tie „greitai pastatantys
žmogų ant kojų“ preparatai yra mūsų vartotojiškos visuomenės vienas iš
atributų. Visuomenės narių našumas sumažėja jiems sergant, todėl pravartu juos
greitai greitutėliai pagydyti, kad jie vėl taptų produktyvūs. Bet juk mes ne
robotai, o gyvi organizmai! Vartojant vaistus mažėja organizmo gebėjimas
savarankiškai įveikti ligas, o tai gali būti dar didesnių ligų priežastis. Gal mums
ir atrodo, kad pora dienų, praleistų sergant lovoje – pasaulio pabaiga, bet
pasaulis nesugrius. O sveikata – brangiausias mūsų turtas.